Džiugi naujiena – mūsų mokyklos mokinys respublikinio jaunųjų filologų konkurso dalyvis

2022 04 01

Manyčiau, kad kūryba turi savo likimą. Tik likimas, gal savotiškas katarsis, dvasinis sukrėtimas yra ypatinga kupra, apsauganti kūrybą nuo išnykimo, išauginant tikrą menininką...

Džiugu, kai kūrybinio prado ženklai išryškėja būnant dar mokiniu, kai jau bandoma nuvalyti žodį naujam gyvenimui. 7c klasės mokinio Kasparo Razmos sukurtos ,,Vakaro pasakos“ yra įdomios ne tik jaunesniajam jo broliukui, bet buvo įvertintos ir mieste – Kasparas tapo Jaunųjų filologų konkurso laureatu. Šis mokinys dalyvauja 54-ajame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų  konkurso šalies etape. Į prozos sekciją yra pakviesta tik 10 geriausių Lietuvos jaunųjų prozininkų – klaipėdiečiai du mokiniai (mūsų Kasparas ir ,,Ąžuolyno” gimnazijos abiturientas).

Siūlau perskaityti vieną iš ,,Vakaro pasakų”.

                                                                                                                Lituanistė Vilieta Juškienė

 

KASPARAS RAZMAS

MAŽASIS  GNOMAS

   Vieną tamsų žiemos vakarą mano broliukas Rapolas, sudėjęs tvarkingai mėgstamas knygutes, sumigdęs pliušinius meškiukus, atsigulė. Šiandien mano eilė jam skaityti pasaką. Kiekvieną kartą vis tos pačios knygelės... Nebegaliu – nusibodo...

  • Sukurkim savo pasaką! – neiškentęs pasiūliau.

 Broliukui mano sumanymas labai patiko.

  Už devynių marių, už devynių girių gyveno gnomas, kuris augino bites. Jis valgė tik medų, bičių pikį, bičių duonelę – viską, kas yra iš medaus. Buvo tikras smaližius.

  • Ne, ne, ne! – nesutiko broliukas. – Jis mėgo ir daržoves...
  • Na, gerai, - sutikau su juo, tęsdamas pasakojimą.

   Gyveno jis mažoje trobelėje po dideliu grybu – joje buvo tik lova, lemputė ir kelios mėgstamos knygos, nors ir joms jis laiko neturėjo. Namo gnomas dažniausiai grįždavo labai vėlai, nes jo gyvenimas ir rūpestis buvo  miškas. O jame ne šiaip dykaduoniaudavo – jis saugojo savo mylimas bites. Jų buvo tūkstančių  tūkstančiai, bet motinėlės buvo kelios - Milda, Saulė, Laima ir Smiltė. Jos visos tikros valdovės – viena rūpestinga, kita rimta, trečia darbšti, ketvirta išmintinga...

  • Jos turėjo savo tarnus, - pertraukė mane mažasis broliukas.
  • Ir jos labai bijojo meškų! – pridūriau.
  • Taip! – išplėtęs akis iš nuostabos ir išgąsčio pritarė jis.

  Ir vieną dieną nutiko tai, ko visos jos bijojo – atėjo didžioji meška Greta, smaližių smaližė... nes medaus aromatas tądien sklido po visą mišką ir priviliojo tą siaubūnę. Kas baisiausia – ji  turėjo aštrius nagus, gauruotus kailinius... ir atklydo iš tolimų miškų glūdumos ieškodama maisto.

   Broliukui nepatiko, kaip atrodė meška, ir jis mane patikslino:

  • Ne, ne, ne! Ji turėjo žalią kailį kaip krokodilas odą ir buvo aukšta kaip senelių sode tvora.
  • Gerai, sutinku... Ji gyvena mūsų pasakoje, - pritariau jam.

   Staiga meška pradėjo talžyti avilius. Įtūžusios bitės, vadovaujamos motinėlių, bandė įgelti netikėtam priešui, ginti savo namelius. Mažosios darbininkės rinko visą savo sukauptą medų ir pylė jį ant įsisiautėjusios plėšrūnės. Į pagalbą, aišku, atskubėjo mažasis gnomas – miško sargas ir bičių draugas. Besikaudamas su meška jis suplėšė net savo  raudonąją kepurėlę, kurią visada saugodavęs... Meška, apipilta medumi, sustingo ir nebegalėjo pajudėti iš vietos.

   Dar ir dabar stovi suakmenėjusi meška ir primena bičių miesteliui tuos baisius laikus, kai jų giminaitės, padedamos mažylio gnomo,  gynė savo namus.

       Pasilenkiau arčiau broliuko - jis tyliai pūškavo ir sapnuose lankėsi bitučių namuose...

Hits: 293

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir informaciniais tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Patvirtinkite savo sutikimą juos naudoti, paspausdami „Sutinku“. Daugiau informacijos apie privatumo politiką.