Mokinių darbai

Mokinių kūryba

Džiugu penktokus  vesti į  poetinio Žodžio pasaulį, kuris skatina  įsiklausyti į save ir į išdidžią Gamtos sielą. Kai prisilieti prie gimtojo krašto ir  unikalios jo etnokultūros,  įstabiomis spalvomis sušvinta fantazijos pasaulis - gyvas, atsiliepiantis į vaiko balsą, mintį. Po kruopelytę rinkdami ir kaupdami medžiagą, dešimt kartų koreguodami jie, penktokai, sukūrė savo Pasaką.

                                                      Lietuvių kalbos mokytoja Vilieta Juškienė


 Robertas Šimkus, 5a klasė

Sembas Vidgaudas iš Marių pakrantės    

Seniai, seniai, kai aisčiai prekybos reikalais jau nukeliaudavo net į Birkos uostą, Gotlando salos miestą Visby, rusų Didįjį Naugardą, gyveno toks sembas Vidgaudas iš Marių pakrantės. Jis buvo gudrus pirklys ir dažnai vykdavo iš savo gimtojo Sembų pusiasalio parsivežti geležies ir druskos.

Vieną kartą sembas Vidgaudas iš Marių pakrantės išgirdo, kad Kuršiuose kunigaikštis įveikęs devyngalvį slibiną, padaręs iš jo dantų karolius ir giriąsis, kad šie karoliai rodo ateitį... Tas kunigaikštis skelbė, kad gali kiekvienas pabandyti savo laimę – išpildyti vieną savo norą.  Reikia tik įveikti tris užduotis.

Daug kilmingų ir nekilmingų vyrų plaukte plaukė į Kuršus užduočių įveikti. Visi, ėję ir atplaukę, grįžo namo nieko nepešę. Nusprendė savo laimę išbandyti sembas Vidgaudas iš Marių pakrantės, nors niekas netikėjo, kad jam pavyks pergudrauti Kuršo kunigaikštį. Atvykęs jis nuolankiai nusilenkė šio krašto kunigaikščiui ir sužinojo, ką pirmiausiai turės padaryti. Užduotis buvo tokia: užrištomis akimis reikėjo surasti devyngalvio slibino griaučius. Sembas Vidgaudas ėjo užrištomis akimis uostydamas orą – baisų kvapą pajuto jis gūdžiame miške. Suprato, kad ten paslėpti slibino griaučiai. Pirma užduotis įveikta! Kas laukė jo toliau? Antra užduotis buvo tokia: reikėjo nurodyti, koks skaičius užrašytas lentelėje už dviejų mylių. Pro šalį skrisdamas paukštelis jam numetė šakelę su trim žiedeliais – ženklą, nurodantį skaičių tris. Antra užduotis įveikta! Dabar beliko jam atspėti, kuriame duonos gumuliuke paslėpta sidabrinė grivena. Sembas Vidgaudas iš Marių pakrantės buvo nusiminęs – jau manė, kad užduoties neįveiks, todėl paėmė mažiausią gumuliuką. Pasirodo, ten grivena. Kunigaikštis pasveikino jį ir davė išbandyti karolius. Tada sembas  Vidgaudas iš Marių pakrantės iš džiaugsmo godžiai suvalgė duonos gumuliuką ir pamatė naują gyvenvietę marių ir jūros pašonėje, kurią nutarė pavadinti kuršiškai Klaipėda –  duonos ėdike.  Tiesa, ką dar matė, nedrįso pasakyti Kuršo kunigaikščiui – po daugelio metų ši kunigaikštystė žlugs.

Kai mirė gudrusis sembas Vidgaudas iš Marių pakrantės, gentainiai supylė pilkapį, apsuptą akmenų žiedais.

    


Emilija Budrytė, 5a klasė

Bangpūčio užduotys ir ištvermingoji Neringa

Seniai seniai, kai dar nebuvo Kuršių nerijos, o jos vietoje kyšojo salų grandinė, vienoje iš iš jų gimė mergaitė, vardu Neringa.

Geltonkasė gražuolė išaugo į milžinę. Ji visaip padėdavo žmonėms – gelbėdavo žvejus, varydavo žuvis į tinklus. Kartą jūrų dievas Bangpūtys taip įpyko ir įsisiautėjo, kad net pagrobė Neringą ir nusitempė į jūros dugną. Jūros dugne stovėjo gintaro pilis, o ją saugojo trys pasibaisėtinos repečkos. Bangpūtys pasakė Neringai, jei ji įvykdys tris užduotis, bus sugrąžinta į žemę. Ji apsidžiaugė, kad turi galimybę grįžti pas saviškius.

Pirmoji užduotis Neringai nebuvo sunki – jai reikėjo nenusijuokti, kad ir ką sukviesti į pilį juokdariai darytų. Merginai buvo labai liūdna – ji ilgėjosi savo tėviškės, mylimų tėvų, draugių, todėl ji net nenusišypsojo. Antroji užduotis buvo neįmanoma – reikėjo susidraugauti su šlykščiomis ir piktomis repečkomis. ,,Ką daryt ?“ – mąstė nusiminusi mergina. Tada ji nusprendė pavaišinti pikčiurnas skaniu kriauklyčių ir jūros žolių pyragu. Šios paragavusios pyrago net įleido Neringą į gintaro pilies gražiausias  menes ir pamilo geraširdę merginą. Trečioji užduotis buvo labai sukta – Neringai reikėjo įminti Bangpūčio antrąjį vardą. Ji nieko nedelsdama nulėkė pas repečkas. Šios paaiškino, kad Bangpūtys, žiaurus ir nenumaldomas jūros ir vėjo jūroje dievas, kartais vadinamas Vėjopačiu – turi sparnus ir du veidus. Bijodama, kad Bangpūtys gali dar sugalvoti neįveikiamų kliūčių, Neringa jam numaldyti net sudegino šaukštą ir pagarbiai kreipėsi į jį: „Seni“. Ką darys Bangpūtys, reikia gražuolę paleisti. Kaip tarė, taip ir padarė.

Žvejai džiaugsmingai pasitiko grįžusią Neringą ir jos vardu nutarė pavadinti tą smėlio salų grandinę.


Mindaugas Navickas, 5a klasė

Užburtosios kunigaikštytės

Žiloje senovėje į pietus nuo Dovilų stovėjusi tvirta pilis, į  kurią buvo labai sunku patekti. Ją juosė vandens kanalai ir aukštos gynybinės sienos... Pilį valdė kunigaikštis Dovilas. Nors  kryžiuočiai ne kartą užpuldavo jo kraštą ir bandydavo  apiplėšti žmones, tačiau  pilies jiems nepavykdavo užimti.

Pasklido gandas po pamario kraštą, kad gražuolės Dovilo dukterys turi stebuklingą žiedą ir gali nuspėti ateitį.  Jį patrynus įvyksta stebuklas – galima įvykius pakeisti taip, kaip nori. Deja, niekas svetimas negalėjo patekti į pilį ir tą žiedą pamatyti, nes tos mergelės saugojo kažkokią  paslaptį.

Žemaičių žemėse atsirado drąsus kunigaikštis Joris, kuris savo žirgu perplaukė per kanalą, gudrumu pateko į pilį. Ne vieną dieną jis klaidžiojo po pilies teritoriją ieškodamas Dovilo dukterų. Šis jaunikaitis atsitiktinai išgirdo kalbantis pilies vyrus ir sužinojo vieną paslaptį – kunigaikštytės yra užburtos ir laukia  išvaduotojo. Visos jos baisios rupūžės, į kurias baisu ir šiurpu pažiūrėti. Jei kas svetimas jas pabučiuos per patį Joninių vidurnaktį, tada Dovilo dukterys parodys stebuklingąjį žiedą ir vėl taps nuostabiomis mergelėmis.

Apie dvyliktą valandą nakties per Jonines iš pilies kalno išlindo baisios rupūžės. Jos gailiai verkė ir maldavo išvaduojamos. Tokių baisių padarų drąsusis kunigaikštis Joris gyvenime nebuvo matęs. Net šiurpulys per kūną nubėgo pagaugais. Viena rupūžė jam padavė skarelę, kad bent taip galėtų ją  pabučiuoti. Vargais negalais jaunikaitis ryžosi pabučiuoti baisiąją rupūžę. Staiga jis išvydo nepaprasto grožio mergelę ir jos rankoje didžiulį gintaro žiedą – čiupo jis tą žiedą ir užsimovė ant rankos. Iš susijaudinimo jis  net pamiršo, kad reikia pabučiuoti dar likusias užkeiktas dvi Dovilo dukras. Žiedas sutvisko ir įvyko stebuklas. Kadangi  jaunikaitis žiūrėjo į vakarus, jis išvydo žvejus. Žiūrėjo jis ir netikėjo savo akimis: bėgdami marių pakraščiais žvejai net pasikinkė žiemelį vėją, patį pikčiausią, kuris net  iš dubens žuvį išpučia. Žvilgtelėjo jis į pakrantę ir liko išsižiojęs – išvydo  didžiulį miestą prie jūros ir marių. Upe plaukiojo laivai, gatvėmis riedėjo karietos, iš didžiulių kaminų rūko dūmai, padange nuskriejo metaliniai paukščiai. Jaunajam kunigaikščiui Joriui nuo nepaprasto reginio apsisuko galva. Tada jam pradėjo vaidentis visokios šmėklos, o gražioji mergelė tarė:

- Kunigaikšti, atiduok žiedą, nes ir tu pavirsi rupūže. Tada žiedą turėsi saugoti per amžius.

Jaunikaitis metė šį žiedą į žemę ir jis suskilo į daugybę mažų gintarėlių, o jaunoji mergelė pradingo didžiulio miesto žmonių minioje. Krito negyvas kunigaikštis Joris iš širdies skausmo, kad išvydęs nepaprastą miestą ir žavią mergelę pamiršo išgelbėti likusias Dovilo dukras.

Daug metų prabėgo. Kartais pajūryje maži gintaro gabalėliai sutviska saulėje, deja,  užburtosios kunigaikštytės nebepasirodo net per Jonines.


Ieva Labokaitė, 5a klasė

Gyvačių karalienė

Už devynių jūrų, už devynių kalnų, netoli Baltijos jūros apsigyveno užsispyręs  žemaitis. Nors jis mėgo ramybę ir taiką, tačiau buvo labai gudrus ir suktas.

Aušo pavasario lygiadienio rytas. Saulei tekant atsikėlęs žemaitis žvalgėsi po padangę – gal jau sugrįžo gandrai ir numes jam baltą ar juodą plunksnas? Deja, jis išvydo, ko labiausiai nesitikėjo. Prie jo tėviškės krantų artėjo vikingų laivas. Įsiuto žmogelis, suriaumojo nesavo balsu. Atsiminė jis, kad šį rytą prabunda gyvatės ir į žemės paviršių iššliaužia pati gyvačių karalienė. Žemaitis nutarė pušyne patiesti baltą skarelę. Gal kartais per ją peršliauš milžiniško dydžio raudonos spalvos gyvačių karalienė, apsupta gyvačių kamuolio?  Gal tada jam pavyks paimti gyvačių karalienės karūną ir apginti gimtąją žemę nuo vikingų?

Per lygiadienį saulė tekėjo lygiai iš rytų. Bėgdamas į pušyną jis išvydo nepaprasto grožio mergelę, besiprausiančią upely. Žemaitis suprato, jei negaus karūnos, tada graudžiai verks ne tik ši mergelė, bet ir visa jo tėviškė, skriaudžiama vikingų. Pušyne jis laukė neilgai – iššliaužusi gyvačių karalienė į žemės paviršių išsitiesė ant baltos skarelės. Čiupo žemaitis aukso karūną – prašo gyvatė, kad jai grąžintų. Tada papasakojo žmogelis tai gyvačių karalienei, kad jo gimtinės laukia baisi nelaimė. Šioji pasigailėjo žemaičio ir davė jam nepaprastą kriauklelę, kuri savo forma primena žmogaus pėdą. Gyvatė patarė, kad reikia ją užkasti prie pat jūros smėlyje.

Žmogelis per toli užkasė kriauklelę, todėl iš jos niekas neišaugo. Netrukus atplaukė vikingai. Jų laivą išmetė didžiulė banga, kuri ir užliejo kriauklelę. Pradėjo drebėti žemė. Iš žemės išdygo didžiulė neperlipama siena. Vikingai puolė prie sienos, bandė ją kapoti, perlipti. Tada pakilo baisi audra – atėjūnai buvo nublokšti atgal į  šėlstančią jūrą.

Toje vietoje, kur išdygo siena, nutilus audrai atsirado didelė, žema, lygi, pėdos formos vieta. Čia įsikūrė žemaitis, vedė tą mergelę, kurią matė besiprausiančią per pavasario lygiadienį.

Ir aš ten buvau, midų girą gėriau, burnoj nesusiturėjau, per barzdą nuvarvėjo.     


Monika Grybauskaitė, 5a klasė

Klaipio kelionė

Labai seniai gyveno viena klajoklių gentis. Klajokliai dažnai  keldavosi iš vienos vietos į kitą. Šios genties vadas Klaipis paliko savo gentainius ir išsiruošė laimės ieškoti vienas. Jis pasiėmė lanką, strėlių ir mažą ryšulėlį maisto.

Ėjo Klaipis, kur akys vedė. Perėjo daug miškų, perplaukė daug upių ir staiga tolumoje išvydo kalnus. Priėjęs arčiau nustebo – smėlio kalnai, o už jų galybė vandens. Gamtos grožis užbūrė Klaipį! Staiga iš vandens išniro baisus ir didžiulis slibinas. Jis šnypštė ir leido ugnį. Nieko nelaukęs jaunikaitis ėmė šaudyti iš lanko, bet supykęs slibinas dar labiau ėmė svaidyti ugnį. Netekęs vilties išsigelbėti Klaipis ėmė šauktis Perkūno pagalbos. Pasigirdo griausmas. Perkūnas trenkė žaibu į slibiną ir šis krito negyvas.

Padėkojęs dievui Perkūnui jaunikaitis sugrįžo pas savo gentainius ir pasikvietė juos į šį nuostabų žemės kampelį. Jūra šiems žmonėms kasdien dovanodavo maisto ir aukso – gintaro.


Eglė Vaišnoraitė, 5a klasė

Klaipėda ir Baltija

Kartą Bangpūtys sutiko mergaitę, vardu Klaipėda. Ji turėjo sesę Baltiją. Klaipėda labai mylėjo savo sesę.

Bangpūtys labai norėjo vaikų. Deja, dėl ligos negalėjo turėti savo vaikų. Jis pamilo Klaipėdą ir Baltiją kaip tikras dukras.

Baltija labai patiko Bangpūčiui – buvo linksma ir nuoširdi. Vieną kartą ji taip prajuokino Bangpūtį, kad šis priverkė didžiulę džiaugsmo jūrą.

Klaipėda taip pat labai patiko Bangpūčiui – buvo stipri, net galėdavusi vienu ūpu kilstelėti saulę.

Pamilęs šias mergaites jis įkūrė miestą, kurį pavadino Klaipėda, jūrą – Baltija, kurioje iki šiol gyvena ir karaliauja.

Hits: 33220

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir informaciniais tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Patvirtinkite savo sutikimą juos naudoti, paspausdami „Sutinku“. Daugiau informacijos apie privatumo politiką.